sn56.60[SNv,464]『第二山喩経』(だいにさんゆきょう、 Dutiyapabbatūpamasuttaṃ、ドゥティヤパッバトゥーパマ・スッタ)
「たとえば比丘たちよ、山々の王ヒマラヤが、からしの種ほどの砂七粒を除いて遍尽、遍取されるとする。
比丘たちよ、いったいこれはどちらのほうが多いと思うか、
尽き果て遍取された山々の王ヒマラヤか、からしの種ほどの砂七粒か?」と。
「尊者よ、それはもちろん尽き果て遍取された山々の王ヒマラヤのほうが多いです。
残されたからしの種ほどの砂七粒はわずかなものです。
尽き果て遍取された山々の王ヒマラヤと比較して、残されたからしの種ほどの砂七粒は、考量にも及ばず、比較にも及ばず、小部分にすら至りません」と。
「まさにそのように比丘たちよ、正見を具えた聖弟子、現観し終えた者には、この尽き果て遍取された苦のほうがずっと多い。
残りはわずかである。
以前に尽き果て遍取された苦蘊と比較して、考量にも及ばず、比較にも及ばず、小部分にすら至らない。すなわち、たかだか七回(の転生)である。
彼は『これは苦である』と如実に了知し、『これは苦の集起である』と如実に了知し、『これは苦の滅である』と如実に了知し、
『これは苦の滅に至る行道である』と如実に了知する。
それゆえ、ここで比丘たちよ、『これは苦である』と専念され、『これは苦の集起である』と専念され、『これは苦の滅である』と専念され、『これは苦の滅に至る行道である』と専念されるべきである」と。
‘‘Seyyathāpi, bhikkhave, himavā pabbatarājā parikkhayaṃ pariyādānaṃ gaccheyya, ṭhapetvā satta sāsapamattiyo pāsāṇasakkharā.
Taṃ kiṃ maññatha, bhikkhave, katamaṃ nu kho bahutaraṃ .
yaṃ vā himavato pabbatarājassa parikkhīṇaṃ pariyādinnaṃ, yā vā satta sāsapamattiyo pāsāṇasakkharā avasiṭṭhā’’ti?
‘‘Etadeva, bhante, bahutaraṃ himavato pabbatarājassa yadidaṃ parikkhīṇaṃ pariyādinnaṃ;
appamattikā satta sāsapamattiyo pāsāṇasakkharā avasiṭṭhā.
Saṅkhampi na upenti, upanidhampi na upenti, kalabhāgampi na upenti himavato pabbatarājassa parikkhīṇaṃ pariyādinnaṃ upanidhāya satta sāsapamattiyo pāsāṇasakkharā avasiṭṭhā’’ti.
‘‘Evameva kho, bhikkhave, ariyasāvakassa diṭṭhisampannassa puggalassa abhisametāvino etadeva bahutaraṃ dukkhaṃ yadidaṃ parikkhīṇaṃ pariyādinnaṃ;
appamattakaṃ avasiṭṭhaṃ.
Saṅkhampi na upeti, upanidhampi na upeti, kalabhāgampi na upeti purimaṃ dukkhakkhandhaṃ parikkhīṇaṃ pariyādinnaṃ upanidhāya yadidaṃ sattakkhattuparamatā;
yo ‘idaṃ dukkha’nti yathābhūtaṃ pajānāti…pe…
‘ayaṃ dukkhanirodhagāminī paṭipadā’ti yathābhūtaṃ pajānāti’’.
‘‘Tasmātiha, bhikkhave, ‘idaṃ dukkha’nti yogo karaṇīyo…pe…
‘ayaṃ dukkhanirodhagāminī paṭipadā’ti yogo karaṇīyo’’ti.
