ユーザ用ツール

サイト用ツール


mn13_1

mn13(1) 『大苦蘊経(1)』 (だいくうんきょう、 Mahādukkhakkhandhasuttaṃ、マハードゥッカッカンダ・スッタ)

 私はこのように聞いた。
 ある時、世尊はサーヴァッティーのジェータ林のアナータピンディカ僧園に住されていた。
 さて多くの比丘たちが午前に、着衣して、鉢と衣を持って、サーヴァッティーへ托鉢に入った。
 そのとき、その比丘たちに、この(話)が生じた、
「サーヴァッティーで托鉢を行ずるには、まだ早すぎる。我々は異教の遍歴行者たちの僧園に近づいてはどうか」と。
 そこでその比丘たちは、異教の遍歴行者たちの僧園に近づいた。

 近づいて、かの異教の遍歴行者たちと挨拶をした。
 喜ばしい挨拶の話を交わしてから一隅に座った。
 一隅に座ったその比丘たちに、かの異教の遍歴行者たちはこう言った。
「友よ、沙門ゴータマは諸欲遍知告知し、我々もまた諸欲遍知告知する。
 友よ、沙門ゴータマは諸色遍知告知し、我々もまた諸色遍知告知する。
 友よ、沙門ゴータマは諸受遍知告知し、我々もまた諸受遍知告知する。
 友よ、ここに沙門ゴータマの(教え)と我々の(教え)には、いかなる卓越、いかなる特性、いかなる差異があるのだろうか、
 すなわち、説法と説法、指導と指導には?」と。

 しかしその比丘たちは、異教の遍歴行者たちの所説に歓喜もせず、批判もしなかった。
 歓喜せず批判せず、座から起き上がると立ち去った。
「我々は世尊のもとでこの所説の意義了知しよう」と。
 さてその比丘たちは、サーヴァッティーで托鉢をなして、食後に鉢食から退いて世尊のもとに近づいた。
 近づくと世尊に礼拝して一隅に座った。
 一隅に座ったその比丘たちは、世尊にこう言った。
「尊者よ、ここに我々は午前に着衣して、鉢と衣を持ってサーヴァッティーへ托鉢に入りました。
 尊者よ、その我々にはこの(話)が生じました、
「サーヴァッティーで托鉢を行ずるには、まだ早すぎる。我々は異教の遍歴行者たちの僧園に近づいてはどうか」と。
 尊者よ、そこで我々は、異教の遍歴行者たちの僧園に近づきました。
 近づいて、かの異教の遍歴行者たちと挨拶をしました。
 喜ばしい挨拶の話を交わしてから一隅に座りました。
 尊者よ、一隅に座った我々に、その異教の遍歴行者たちはこう言いました。
「友よ、沙門ゴータマは諸欲遍知告知し、我々もまた諸欲遍知告知する。
 友よ、沙門ゴータマは諸色遍知告知し、我々もまた諸色遍知告知する。
 友よ、沙門ゴータマは諸受遍知告知し、我々もまた諸受遍知告知する。
 友よ、ここに沙門ゴータマの(教え)と我々の(教え)には、いかなる卓越、いかなる特性、いかなる差異があるのだろうか、すなわち、説法と説法、指導と指導には?」と。
 しかし尊者よ、我々は異教の遍歴行者たちの所説に歓喜もせず、批判もしませんでした。
 歓喜せず批判せず、座から起き上がると立ち去りました。
『我々は世尊のもとでこの所説の意義了知しよう。』」と。
 
「比丘たちよ、このような異教徒の遍歴行者の論者たちはこう言われるべきである。
『それでは友よ、何が諸欲楽味で、何が危難で、何が出離なのか?
 何が楽味で、何が危難で、何が出離なのか?
 何が楽味で、何が危難で、何が出離なのか?』と。
 比丘たちよ、このように問われた異教の遍歴業者たちは返答できず、さらに困惑に陥るだろう。
 それはなぜか?
 比丘たちよ、それは境域にないから。
 比丘たちよ、神々梵天を含む世界、沙門・婆羅門・王を含む人々において、これらの質問へに適う解答ができる者は、如来如来の弟子あるいは、そこから聞いた者を除いて私は見出さない。
 
 それでは比丘たちよ、何が諸欲楽味なのか?
 比丘たちよ、これらの五欲がある。
 五とは何か。
 識られる、望ましき、所愛の、好みの、愛しきを近寄せ、魅了する諸色色彩)。
 耳により識られる、望ましき、所愛の、好みの、愛しき、欲を近寄せ、魅了する諸声。
 識られる、望ましき、所愛の、好みの、愛しき、欲を近寄せ、魅了する諸香
 識られる、望ましき、所愛の、好みの、愛しき、欲を近寄せ、魅了する諸味
 により識られる、望ましき、所愛の、好みの、愛しきを近寄せ、魅了する諸接触
 比丘たちよ、これらが五欲である。
 比丘たちよ、これらの五欲縁りて生じる

 これが諸欲楽味である。
 それでは比丘たちよ、何が諸欲危難なのか?
 比丘たちよ、この世で良家の子息は、技術に立つことにより生計を営む、
 もしくは指算、もしくは暗算、もしくは目算、もしくは耕作、もしくは商売、もしくは牧畜、もしくは弓、もしくは王の雇い人、もしくは何らかの技によって。
 (もし彼が)寒さの前におかれ、暑さの前におかれ、あぶ・蚊・風・太陽熱・蛇に触れて害を受け、飢えと渇きぬなら、


 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 比丘たちよ、もし、その良家の子息がそのように奮起し精進したとき、それらの財が実現しないなら、
 彼はしみ、疲労し、悲嘆し、胸を叩いてき、迷妄陥る -
『私の奮起はじつに虚しく、私の精進はじつになきものだ』と。
 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 比丘たちよ、もし、その良家の子息がそのように奮起し精進したとき、それらの財が実現するなら、
 彼はそれらの財の守護のために体験する。

『何としても私の財を、王たちが持ち去らず、盗賊らが奪わず、火が焼かず、水が運ばず、愛しくない相続者たちが持ち去らないように』と。
 そのように彼が守護し守ろうと、それらの財を王たちが持ち去り、盗賊らが奪い、火が焼き、が運び、愛しくない相続人たちが持ち去る。
 彼はしみ、疲労し、悲嘆し、胸を叩いてき、迷妄陥る -
『私にあったもの、それも(もはや)ない』と。
 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 そしてまた比丘たちよ、ゆえに、起因とし、を理由とし、まさに諸欲ゆえに王たちは王たちと言い争い、士族たちは士族たちと言い争い、婆羅門たちは婆羅門たちと言い争い、居士たちは居士たちと言い争い、
 母は子と言い争い、子は母と言い争い、父は子と言い争い、子は父と言い争い、兄弟は兄弟と言い争い、兄弟は姉妹と言い争い、姉妹は兄弟と言い争い、仲間は仲間と言い争う。
 そこで彼らは不和、食い違い、言い争いに陥り、互いに手で攻撃し、土塊で攻撃し、棒で攻撃し、刀で攻撃する。

 彼らはそこで、またはぬほどのしみを受ける。
 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 そしてまた比丘たちよ、ゆえに、起因とし、を理由とし、まさに諸欲ゆえに彼らは剣と盾をつかんで弓束を結び、矢が射られ槍が投げられ剣がきらめくなか、両方の軍隊の戦場に飛び込む。

 そこで彼らも矢により射抜き、槍により刺し、剣により頭を切断する。
 彼らはそこで、またはぬほどのしみを受ける。
 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 そしてまた比丘たちよ、ゆえに、起因とし、を理由とし、まさに諸欲ゆえに彼らは剣と盾をつかんで弓束を結び、矢が射られ槍が投げられ剣がきらめくなか、(糞が?)塗られて湿った堡塁(ほうるい)に飛び込む。
 そこで彼らも矢により射抜き、槍により刺し、糞のかたまり(あるいは熱湯?)を散布し、大群により押しつぶし、剣により頭を切断する。
 彼らはそこで、またはぬほどのしみを受ける。
 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 そしてまた比丘たちよ、ゆえに、起因とし、を理由とし、まさに諸欲ゆえに彼らは不法侵入し、略奪品を持ち去り、盗みをなし、強盗をなし、他人の妻に行く。
 すると王たちは彼を捕らえて、さまざまな処罰をなさせる、
 (彼らは)鞭で叩き、棒で叩き、小杖で叩き、
 手を切り、足を切り、手足を切り、耳を切り、鼻を切り、耳と鼻を切り、
 酸粥鍋刑をなし、貝禿刑をなし、羅喉口刑をなし、火鬘刑をなし、燭手刑をなし、駆刑をなし、皮衣刑をなし、羚羊刑をなし、鉤肉刑をなし、

 銭刑をなし、灰汁刑をなし、閂転刑をなし、藁椅子の形をなし、熱せられた油を注ぎ、犬たちにらわせ、生きたまま串に刺し、また剣で頭を切断する。

 彼らはそこで、またはぬほどのしみを受ける。
 比丘たちよ、これもまた現に見られる諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 そしてまた比丘たちよ、ゆえに、起因とし、を理由とし、まさに諸欲ゆえに彼らはにより悪行為をなし、言葉により悪行為をなし、により悪行為をなす。
 彼らはにより悪行為をなして、言葉により悪行為をなして、により悪行為をなして、身の崩壊より死後に苦界悪趣堕処地獄再生する。
 比丘たちよ、これもまた未来の諸欲危難であり、ゆえに、起因とし、を理由とした、まさに諸欲ゆえの苦蘊である。
 
 それでは比丘たちよ、何が諸欲出離なのか?
 諸欲への愛着調伏愛着
 これが諸欲出離である。
 
 比丘たちよ、沙門、婆羅門の誰であれ、まさにこのように諸欲楽味楽味として、危難危難として、出離出離として如実了知しない者たちは、彼らがじつに自ら諸欲遍知するであろうこと、あるいは他者にその行道者諸欲遍知するように受持させるであろうこと、
 この道理はありえない。
 しかし比丘たちよ、沙門、婆羅門の誰であれ、まさにこのように諸欲楽味楽味として、危難危難として、出離出離として如実了知する者たちは、彼らがじつに自ら諸欲遍知するであろうこと、あるいは他者にその行道者諸欲遍知するように受持させるであろうこと、
 この道理はある。

Evaṃ me sutaṃ .
ekaṃ samayaṃ bhagavā sāvatthiyaṃ viharati jetavane anāthapiṇḍikassa ārāme.
Atha kho sambahulā bhikkhū pubbaṇhasamayaṃ nivāsetvā pattacīvaramādāya sāvatthiṃ piṇḍāya pāvisiṃsu.
Atha kho tesaṃ bhikkhūnaṃ etadahosi .
‘‘atippago kho tāva sāvatthiyaṃ piṇḍāya carituṃ, yaṃ nūna mayaṃ yena aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ ārāmo tenupasaṅkameyyāmā’’ti.
Atha kho te bhikkhū yena aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ ārāmo tenupasaṅkamiṃsu;
upasaṅkamitvā tehi aññatitthiyehi paribbājakehi saddhiṃ sammodiṃsu;
sammodanīyaṃ kathaṃ sāraṇīyaṃ vītisāretvā ekamantaṃ nisīdiṃsu.
Ekamantaṃ nisinne kho te bhikkhū te aññatitthiyā paribbājakā etadavocuṃ .
‘‘samaṇo, āvuso, gotamo kāmānaṃ pariññaṃ paññapeti, mayampi kāmānaṃ pariññaṃ paññapema;
samaṇo, āvuso, gotamo rūpānaṃ pariññaṃ paññapeti, mayampi rūpānaṃ pariññaṃ paññapema;
samaṇo, āvuso, gotamo vedanānaṃ pariññaṃ paññapeti, mayampi vedanānaṃ pariññaṃ paññapema;
idha no, āvuso, ko viseso, ko adhippayāso, kiṃ nānākaraṇaṃ samaṇassa vā gotamassa amhākaṃ vā .
yadidaṃ dhammadesanāya vā dhammadesanaṃ, anusāsaniyā vā anusāsani’’nti?
Atha kho te bhikkhū tesaṃ aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ bhāsitaṃ neva abhinandiṃsu, nappaṭikkosiṃsu;
anabhinanditvā appaṭikkositvā uṭṭhāyāsanā pakkamiṃsu .
‘‘bhagavato santike etassa bhāsitassa atthaṃ ājānissāmā’’ti.
Atha kho te bhikkhū sāvatthiyaṃ piṇḍāya caritvā pacchābhattaṃ piṇḍapātapaṭikkantā yena bhagavā tenupasaṅkamiṃsu;
upasaṅkamitvā bhagavantaṃ abhivādetvā ekamantaṃ nisīdiṃsu.
Ekamantaṃ nisinnā kho te bhikkhū bhagavantaṃ etadavocuṃ .
‘‘idha mayaṃ, bhante, pubbaṇhasamayaṃ nivāsetvā pattacīvaramādāya sāvatthiṃ piṇḍāya pāvisimha.
Tesaṃ no, bhante, amhākaṃ etadahosi .
‘atippago kho tāva sāvatthiyaṃ piṇḍāya carituṃ, yaṃ nūna mayaṃ yena aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ ārāmo tenupasaṅkameyyāmā’ti.
Atha kho mayaṃ, bhante, yena aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ ārāmo tenupasaṅkamimha;
upasaṅkamitvā tehi aññatitthiyehi paribbājakehi saddhiṃ sammodimha;
sammodanīyaṃ kathaṃ sāraṇīyaṃ vītisāretvā ekamantaṃ nisīdimha.
Ekamantaṃ nisinne kho amhe, bhante, te aññatitthiyā paribbājakā etadavocuṃ .
‘samaṇo, āvuso, gotamo kāmānaṃ pariññaṃ paññapeti, mayampi kāmānaṃ pariññaṃ paññapema.
Samaṇo, āvuso, gotamo rūpānaṃ pariññaṃ paññapeti, mayampi rūpānaṃ pariññaṃ paññapema.
Samaṇo, āvuso, gotamo vedanānaṃ pariññaṃ paññapeti, mayampi vedanānaṃ pariññaṃ paññapema.
Idha no, āvuso, ko viseso, ko adhippayāso, kiṃ nānākaraṇaṃ samaṇassa vā gotamassa amhākaṃ vā, yadidaṃ dhammadesanāya vā dhammadesanaṃ anusāsaniyā vā anusāsani’nti.
Atha kho mayaṃ, bhante, tesaṃ aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ bhāsitaṃ neva abhinandimha, nappaṭikkosimha;
anabhinanditvā appaṭikkositvā uṭṭhāyāsanā pakkamimha .
‘bhagavato santike etassa bhāsitassa atthaṃ ājānissāmā’’’ti.

‘‘Evaṃvādino, bhikkhave, aññatitthiyā paribbājakā evamassu vacanīyā .

‘ko panāvuso, kāmānaṃ assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇaṃ?
Ko rūpānaṃ assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇaṃ?
Ko vedanānaṃ assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇa’nti?
Evaṃ puṭṭhā, bhikkhave, aññatitthiyā paribbājakā na ceva sampāyissanti, uttariñca vighātaṃ āpajjissanti.
Taṃ kissa hetu?
Yathā taṃ, bhikkhave, avisayasmiṃ.
Nāhaṃ taṃ, bhikkhave, passāmi sadevake loke samārake sabrahmake sassamaṇabrāhmaṇiyā pajāya sadevamanussāya yo imesaṃ pañhānaṃ veyyākaraṇena cittaṃ ārādheyya, aññatra tathāgatena vā tathāgatasāvakena vā, ito vā pana sutvā.
‘‘Ko ca, bhikkhave, kāmānaṃ assādo?
Pañcime, bhikkhave, kāmaguṇā.
Katame pañca?
Cakkhuviññeyyā rūpā iṭṭhā kantā manāpā piyarūpā kāmūpasaṃhitā rajanīyā, sotaviññeyyā saddā…pe…


ghānaviññeyyā gandhā …

jivhāviññeyyā rasā…

kāyaviññeyyā phoṭṭhabbā iṭṭhā kantā manāpā piyarūpā kāmūpasaṃhitā rajanīyā .
ime kho, bhikkhave, pañca kāmaguṇā.
Yaṃ kho, bhikkhave, ime pañca kāmaguṇe paṭicca uppajjati sukhaṃ somanassaṃ .
ayaṃ kāmānaṃ assādo.
‘‘Ko ca, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo?
Idha, bhikkhave, kulaputto yena sippaṭṭhānena jīvikaṃ kappeti .

yadi muddāya yadi gaṇanāya yadi saṅkhānena [saṅkhāya (ka.)] yadi kasiyā yadi vaṇijjāya yadi gorakkhena yadi issatthena yadi rājaporisena yadi sippaññatarena .
sītassa purakkhato uṇhassa purakkhato ḍaṃsamakasavātātapasarīṃsapasamphassehi rissamāno [īrayamāno (ka.), samphassamāno (cūḷani. khaggavisāṇasutta 136)] khuppipāsāya mīyamāno;
ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Tassa ce, bhikkhave, kulaputtassa evaṃ uṭṭhahato ghaṭato vāyamato te bhogā nābhinipphajjanti.
So socati kilamati paridevati urattāḷiṃ kandati, sammohaṃ āpajjati .
‘moghaṃ vata me uṭṭhānaṃ, aphalo vata me vāyāmo’ti.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Tassa ce, bhikkhave, kulaputtassa evaṃ uṭṭhahato ghaṭato vāyamato te bhogā abhinipphajjanti.
So tesaṃ bhogānaṃ ārakkhādhikaraṇaṃ dukkhaṃ domanassaṃ paṭisaṃvedeti .
‘kinti me bhoge neva rājāno hareyyuṃ, na corā hareyyuṃ, na aggi daheyya, na udakaṃ vaheyya [vāheyya (ka.)], na appiyā dāyādā hareyyu’nti.
Tassa evaṃ ārakkhato gopayato te bhoge rājāno vā haranti, corā vā haranti, aggi vā dahati, udakaṃ vā vahati, appiyā vā dāyādā haranti.

So socati kilamati paridevati urattāḷiṃ kandati, sammohaṃ āpajjati .
‘yampi me ahosi tampi no natthī’ti.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Puna caparaṃ, bhikkhave, kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu rājānopi rājūhi vivadanti, khattiyāpi khattiyehi vivadanti, brāhmaṇāpi brāhmaṇehi vivadanti, gahapatīpi gahapatīhi vivadanti,
mātāpi puttena vivadati, puttopi mātarā vivadati, pitāpi puttena vivadati, puttopi pitarā vivadati, bhātāpi bhātarā vivadati, bhātāpi bhaginiyā vivadati, bhaginīpi bhātarā vivadati, sahāyopi sahāyena vivadati.
Te tattha kalahaviggahavivādāpannā aññamaññaṃ pāṇīhipi upakkamanti, leḍḍūhipi upakkamanti, daṇḍehipi upakkamanti, satthehipi upakkamanti.
Te tattha maraṇampi nigacchanti, maraṇamattampi dukkhaṃ.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Puna caparaṃ, bhikkhave, kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu asicammaṃ gahetvā, dhanukalāpaṃ sannayhitvā, ubhatobyūḷhaṃ saṅgāmaṃ pakkhandanti usūsupi khippamānesu, sattīsupi khippamānāsu, asīsupi vijjotalantesu.
Te tattha usūhipi vijjhanti, sattiyāpi vijjhanti, asināpi sīsaṃ chindanti.

Te tattha maraṇampi nigacchanti, maraṇamattampi dukkhaṃ.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Puna caparaṃ, bhikkhave, kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu asicammaṃ gahetvā, dhanukalāpaṃ sannayhitvā, addāvalepanā [aṭṭāvalepanā (syā. ka.)] upakāriyo pakkhandanti usūsupi khippamānesu, sattīsupi khippamānāsu, asīsupi vijjotalantesu.
Te tattha usūhipi vijjhanti, sattiyāpi vijjhanti, chakaṇakāyapi [pakaṭṭhiyāpi (sī.)] osiñcanti, abhivaggenapi omaddanti, asināpi sīsaṃ chindanti.

Te tattha maraṇampi nigacchanti, maraṇamattampi dukkhaṃ.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.
‘‘Puna caparaṃ, bhikkhave, kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu sandhimpi chindanti, nillopampi haranti, ekāgārikampi karonti, paripanthepi tiṭṭhanti, paradārampi gacchanti.
Tamenaṃ rājāno gahetvā vividhā kammakāraṇā kārenti .
kasāhipi tāḷenti, vettehipi tāḷenti, aḍḍhadaṇḍakehipi tāḷenti;
hatthampi chindanti, pādampi chindanti, hatthapādampi chindanti, kaṇṇampi chindanti, nāsampi chindanti, kaṇṇanāsampi chindanti;
bilaṅgathālikampi karonti, saṅkhamuṇḍikampi karonti, rāhumukhampi karonti, jotimālikampi karonti, hatthapajjotikampi karonti, erakavattikampi karonti, cīrakavāsikampi karonti, eṇeyyakampi karonti, baḷisamaṃsikampi karonti,
kahāpaṇikampi karonti, khārāpatacchikampi karonti, palighaparivattikampi karonti, palālapīṭhakampi karonti, tattenapi telena osiñcanti, sunakhehipi khādāpenti, jīvantampi sūle uttāsenti, asināpi sīsaṃ chindanti.
Te tattha maraṇampi nigacchanti, maraṇamattampi dukkhaṃ.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo sandiṭṭhiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Puna caparaṃ, bhikkhave, kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu kāyena duccaritaṃ caranti, vācāya duccaritaṃ caranti, manasā duccaritaṃ caranti.
Te kāyena duccaritaṃ caritvā, vācāya duccaritaṃ caritvā, manasā duccaritaṃ caritvā, kāyassa bhedā paraṃ maraṇā apāyaṃ duggatiṃ vinipātaṃ nirayaṃ upapajjanti.
Ayampi, bhikkhave, kāmānaṃ ādīnavo samparāyiko, dukkhakkhandho kāmahetu kāmanidānaṃ kāmādhikaraṇaṃ kāmānameva hetu.

‘‘Kiñca, bhikkhave, kāmānaṃ nissaraṇaṃ?
Yo kho, bhikkhave, kāmesu chandarāgavinayo chandarāgappahānaṃ .
idaṃ kāmānaṃ nissaraṇaṃ.

‘‘Ye hi keci, bhikkhave, samaṇā vā brāhmaṇā vā evaṃ kāmānaṃ assādañca assādato ādīnavañca ādīnavato nissaraṇañca nissaraṇato yathābhūtaṃ nappajānanti te vata sāmaṃ vā kāme parijānissanti, paraṃ vā tathattāya samādapessanti yathā paṭipanno kāme parijānissatīti .

netaṃ ṭhānaṃ vijjati.
Ye ca kho keci, bhikkhave, samaṇā vā brāhmaṇā vā evaṃ kāmānaṃ assādañca assādato ādīnavañca ādīnavato nissaraṇañca nissaraṇato yathābhūtaṃ pajānanti, te vata sāmaṃ vā kāme parijānissanti paraṃ vā tathattāya samādapessantntti yathā paṭipanno kāme parijānissatīti .
ṭhānametaṃ vijjati.

mn13_1.txt · 最終更新: by h1roemon